Iki šiol ginčijamasi, kokios tautos kulinarijos genijai pradėjo gaminti cepelinus (didžkukulius), tačiau kiekvienas lietuvis žino cepelinų skonį, su gardžiu sviesto, grietinės padažu, kulminacijai papuoštu spirgučiais. Kiekvieną kartą namuose gaminant cepelinus, vyksta tarsi nedidelė šventė. Vieni šeimos nariai skuta bulves, kiti pjausto spirgus, dar kiti – ruošia varškę ar mėsą. Vykstą bendravimas, bendradarbiavimas, puikiai leidžiamas laikas ir viso šito kūdikis – nuostabus patiekalas.
Taigi ir mūsų šauniajam asociacijos „Antilopė“ vadovui, Mantui Poškui, iškilo klausimas „O ko gi mes ne šeima, ko gi mes negalėtumėm pasidaryti sau tos mažos šventės“. Kas jau iš jo lūpų išskrido, būtinai išsipildys. Netruko jis šios žinios paskelbti visai asociacijai, kuri su džiaugsmu pasitiko tokį šaunų pasiūlymą. Sutarėm dieną, sutarėm valandą, apsitarėm, beliko laukti. O tas laukimas, graužia lyg koks kirminas kopūsto lapą. Bet viso nesugraužė, pasisotino nė neįpusėjęs – sulaukėm svajotojo ketvirtadienio 18:00 vakaro. Norintys ir galintis „antilopai“ susirinko. Pasisveikinę, pasilabinę puolėme prie darbų. Kas kam papuolė – tai bulvių skustukus, tai svogūno gabaliukas, o dar geriau – „ šmotelis“ šoninės spirgams. Prasidėjo tikras darbymetis, visi lakstė kaip pašėlę, kaip skruzdės, kai nevalyvas vaikėzas nuspiria skruzdėlyno stogą, o juk reikia spėti atstatyti, jog neprapliuptų lietus! Na, mums stogo niekas nenuspyrė, lietus neprapliupo, tačiau liejosi arbatos, upeliai. Juk visi norintys virtuvėje netilpo, tai teko atsipūsti, pagurkšnoti karšto gėralo. „Koks geras daiktas tie skustukai“ – skambėjo iš virtuvės, – „O tai puse bulvės jau šiukšlinėj būtų J “. Taip ir linksminom vieni kitus, dirbom pamainom, tačiau kaip bebūtų skaudu – kulinarijoj kraujo, kaip kare. Taigi ir mūsų žmogus susižeidė. Ne itin smarkiai, bet kraujo truputėlis buvo. Matyt be jo nebūtų taip skanu, kartu su juo ir lašas meilės. Galvojat ši maža nelaimė atbaidė nuo virtuvės? Kurgi… toliau plušėjo išsijuosęs, kaip ir visi kiti. Garsiai užkriokė tarkavimo mašina ir netrukus visos bulvės virto tarkiu, iš kurio po to stiprūs vyrai sunkė krakmolą. Mažoji Poškų užvadėlė Danielė, neliko nepastebėta. Dūzgė, šoko pagal muziką kaip bitutė po virtuvę su dideliu noru visiems padėti. Pliumpt, pliumpt pirmieji cepelinai sušoko šildytis vandenin, trakšt, trakšt, pirmieji spirgai sugulė aliejuje. Po patalpas pasklido nepakartojamas kvapas. Visiem tik tyso seilės, jis veikė lyg hipnozė, sėdėjome ir gėrėme tą kvapą į save. „Išvirė. Iškepė!” - pasigirdo iš virtuvės, griebėme stalo įrankius, tuomet kai dideliame inde cepelinai tarsi plaukė pas mus. Prisikrovę lėkštes skanėstų palinkėjome vieni kitiems skanaus ir puolėme į atsakingiausią darbą – degustaciją. Vienas veikėjas juokavo „Kaip neskanu!“ ir negalėjo atitraukt šakutės nuo lūpų – kad tik jam daugiau liktųJ Deja, pavėlavo, tuomet jau visi buvome įpusėję valgyti. Sukirtome be žado, atsipūtėm. Atplaukė antras cepelinų laivas, vis ne gana. Tačiau šis, jau užkišo mūsų bedugnius skrandžius. Sėdėjome sotūs ir gyrėme savo darbą. Kas pavalgęs nesitvarko – tas didžiausias tinginys. Taigi visiems teko išblizginti saviškius stalo įrankius, lėkštes. Tai padarę, dar kiek pasėdėjome, kurpėme planus apie sekančius susitikimus.
Tai nebuvo nedidelė šventė. Tai buvo puota. Dar labiau susibendravome, pažaidėme, pajuokavome, bendradarbiavome. Belieka laukti kitos tokios puotos. Įdomu… Gal šį kart kokį desertą?..
