Praeitame straipsnyje buvome užsiminę, jog po puikiai pavykusios cepelinų puotos norėtumėm pratęsti savo kulinarinių įgūdžių tobulinimą, tik šį kart, kaip meškiukai pūkuotukai – gaminome saldumynus gardumynus.
Nerūpestingą ketvirtadienio popietę (buvo nepamokinė diena), rinkomės į tą patį, jau pamėgtą darbų kabinetą. Iš pradžių Antilopės nariai rinkosi vangiai, jau išsigandome – negi daugiau žmonių nebus? O išsigandome be reikalo, daugelis, kaip susitarę vienu metu sugriuvo į kabinetą. Keista kaip nesulūžo išklerusios kabineto durys 
. Taigi, kai visi susirinko, keli nariai jau buvome pradėję gaminti pirmąjį popietės gardumyną – keksą. Kartu su Justu atskyrinėjome kiaušinio baltymus nuo trynio, tiesa, man šiek tiek nepavyko. Pliumpt, kerėpliškai vieno kiaušinio trynys pateko į baltymus, teko krapštyti. Na ir nieko, iškrapštėme sėkmingai. Kai atlikome šį darbą darbų kabineto virtuvėje kaip plaštakės sukosi panelės, klausdamos kuom galėtų pagelbėti, bet mes leidome joms šiek tiek atsipūsti, dar pavargs iki gaminant kokteilius. Toliau visi vyrukai išsiaiškinę, kad viryklė sklandžiai veikia, lydėme margariną. Iš pradžių Justas, po to jo darbą perėmė linksmasis Lukas. Šis vaikinukas dar ir linksma atmosfera pasirūpino – kabinete skambėjo teisinga muzika. Ir toliau visi darbai vyko taip pat sklandžiai, prie dubenio rikiavosi eilė norinčių pamaišyti tešlą, pilti miltus, o mūsų Aistę užkerėjo romo kvapas. Ne ne ne… O jūs jau pagalvojot ar ne? Negėrėme 
tiesiog tai vienas iš kekso ingredientų suteikiantis desertui nuostabų aromatą. Visi prisidėjo prie tešlos maišymo. Maišėm maišėm maišėm, daug meilės įdėjom ir tešlą laimėjom. Iš pradžių baltą – baltasis dvispalvio kekso sluoksnis. Po to į masę pribėrėm kakavos, vėlgi maišėm ir gavom šokoladinę masę. Viso proceso eigoje išaiškėjo vienas labai reikšmingas dalykas – tešla pati gardžiausia iš gardumynų, suskubome „laižyti“ dubenį, kas šaukštais, kas pirštas, o kas ir didžiulį medinį šaukštą pasigavęs „švarino“. Tešla skani – pyragas taip pat turėtų būti neblogas. Pašovėme jį į orkaitę ir užleidome mergaitėms virtuvę. Jos gamino pasakiškiausius kokteilius. Pienas, braškės, ledai, sultys…Mmm…. Sukaitusiems po pyrago maišymo tai buvo tarsi lietus kaitrią vasaros dieną. Kol kepė pyragas grojom gitara, dainavom, kalbėjom, interneto platybes apžiūrėjom. Bekalbant nusprendėme, jog būtinai šią vasarą bandysime sudalyvauti Radvilų žygyje. Tikras Antilopės narių išbandymas. Šis žygis reikalauja daug jėgų, ištvermės, draugiškumo, vienas kito palaikymo tiek morališkai tiek fiziškai.
Štai keksas jau ir iškepė, Aistė sušunka mane iš virtuvės, pareikšdama nuomonę, jog keksas bus iškepęs. Su ja sutinku, tačiau manau jog reikia išjungti orkaitę ir keksą dar šiek tiek palikti joje „subręsti“. Echt… klydau per ilgai mes jį užlaikėme, šiek tiek apsvilo viršus ir apačia. Kam gi nepasitaiko, iš to noro kad būtų geriau, iš meilės taip ir gaunasi. Bet tai nebuvo kliūtis. Po truputį keksas pradėjo nykti. Nyko nyko ir neišnyko. Visi prisikišo pilvus, o jo dar liko. Draugiškai sutarėme kitą dieną per ilgąją pertrauką, vadovo kabinete, pasimėgauti su meile gamintu desertu.
Na draugužiai, ką kitą kart kramsnosim? Kalbėjome apie šašlykus ar ne? ;D
